Istorija

Pirmoji bažnyčia Rietave įsteigta ne vėliau, kaip 1529 m. Ji buvo medinė, kiek stambesnė už aplinkinius namus. Manoma, kad kalvinai iš katalikų ją buvo pasisavinę, Rietavo tijūnas Leonas Sapiega 1588 m. ją padėjo susigrąžinti. Klebonas privalėjo išlaikyti prie bažnyčios mokyklą ir mokytoją (magistrą). 
 Motiejus Valančius, remdamasis Simonu Daukantu, teigė, kad XVI a. pabaigoje Rietave buvo kalvinų mokykla ir spaustuvė: tai buvusi viena iš geresniųjų Žemaitijoje evangelikų reformatų mokyklų, spaustuvė nežinia kada sunykusi. Rietavo, kaip tam tikro Žemaitijos evangelikų reformatų centro, sunykimą galbūt galima sieti su katalikų bažnyčios atkūrimu ir jos reikšmės didėjimu XVII a. Gali būti, kad tuo metu prie bažnyčios įsteigta Šv. Marijos brolija.
B. Kviklio enciklopedija „Mūsų Lietuva“ mini dar vieną bažnyčią, antrąją, nežinia, kada statytą ir turbūt sudegusią per Šiaurės karą. 1721 m. seniūnas Mykolas Sapiega pastatydino naują šv. Mykolo ir šv. Jurgio bažnyčią.

XIX a. viduryje, Rietavą valdant Irenėjui Kleopui Oginskiui, atlikus pagrindinius dvaro ir miestelio pertvarkymo darbus, nutarta statyti naują bažnyčią. Pirmąjį jos projektą buvo padaręs architektas S. Blekas (manoma, kad jis projektavo ir dvaro rūmus). Neaišku, kodėl pagal šį projektą bažnyčia nebuvo statoma. Gal jis nepatiko I. K. Oginskiui? S. Bleko suprojektuotoji bažnyčia turėjo būti impozantiškas kryžiaus plano statinys su kupolu ir varpine, numatyta pastatto gale už kupolo, tačiau pernelyg sausų klasicistinio stiliaus formų. 
 1846 metais kunigaikštis, kreipdamasis į Telšių vyskupą, prašė išrūpinti leidimą bažnyčios statybai. Leidimas buvo gautas. Teigiama, kad Rietavo bažnyčios projektas buvo parengtas Romoje, o projekto autorius – architektas Gansovskis. tačiau bažnyčios statyba, esant nepalankioms politinėms sąlygoms, buvo atidėta: 1848 metais kilo revoliucija Europoje ir sukilimas Poznanės didžiojoje kunigaikštystėje, kuri priklausė Prūsijai. Carinė valdžia bijojo neramumų Lietuvoje. Iš Skuodo į Rietavą buvo atsiųstas kariuomenės dalinys. 1850 metais bažnyčios statybos darbai pagaliau prasidėjo. Nutarta senąją bažnyčią nugriauti ir ten paruošti vietą naujajai. O kol iškils nauja, nuspręsta pastatyti laikiną bažnyčią. Ją suprojektavo architektas Ignas Janavičius. Laikinoji bažnyčia buvo pastatyta birželį per 18 dienų. Naujosios statybą I. Oginskis vėl atidėjo dvejiems metams, nes nutarė rekonstruoti miestelio centrą. 1851–1852 metais parapijiečiai bažnyčios statybai vežė akmenis ir kalkes. Vyskupas M. Valančius 1853-ųjų birželio 9 dieną pašventino bažnyčios kertinį akmenį ties Didžiuoju altoriumi. 1853–1854 metais bažnyčios statybą prižiūrėjo Prūsijos karaliaus dvaro architektas Frydrichas Augustas Štuleris (Stuller, 1800–1865). Nuo 1860 metų liepos darbus atliko Prūsijos architektas Ferdinandas Šteinbartas, kuris, matyt, ir užbaigė statyti Rietavo bažnyčią.

Didysis altorius (tikriausiai ir kiti bei krikštykla) buvo padarytas Briuselyje – skulptoriaus Leono Bukno (Leon Boucneau). Su Drezdeno meistru Karlu Eduardu Jemlichu buvo sudaryta sutartis padaryti vargonus. Jie kainavo 5900 talerių, pastatyti vietoje meisro Liudviko Damo padarytų vargonų. Bažnyčios statyba atsiėjo pusę milijono aukso rublių.
Bažnyčios statybos darbus buvo pristabdęs 1863 metų sukilimas ir I. K. Oginskio mirtis. Po klebono Mykolo Herutavičiaus mirties 1867 metais surašytame inventoriuje nurodoma, kad bažnyčia perduota P. Beresnevičiui ir kad ji buvo dar neįrengta.           
Po I. K. Oginskio mirties Rietavą ėmė valdyti kunigaikščio našlė Olga, sūnus Bogdanas. 1874 metais romėniško (Venecijos) stiliaus, viena iš gražiausių Žemaitijoje bažnyčia buvo baigta įrengti. Ji turėjo 10 ąžuolinių durų. Stogas ir kupolas dengti vario skarda, grindys – juodo ir balto marmuro, puikūs 20 registrų vargonai. Didysis Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo altorius – iš balto marmuro, su puikiais paveikslais. Šv. Mykolo ir šv. Barboros altoriai – iš žalio ir balto marmuro, ketvirtasis – Nukryžiuotojo, penktasis – šv. Juozapo altoriai padaryti iš balto ir juodo marmuro, Kristaus statula – iš medžio, krikštykla – iš įvairiaspalvio marmuro su geltonu vario stogeliu, ąžuolinė sakykla padaryta Rietavo meistrų. Bažnyčios langų rėmai metaliniai, stiklai vitražiniai, o 4-riuose languose pavaizduoti apaštalai ir šv. Irenėjus.

Įspūdinga šventovė, skirtingai nuo daugelio privačių fundacijų, netapo Oginskių šeimos mauzoliejumi. XX a. pradžioje senųjų miestelio kapinių vietoje Olga Oginskienė pastatydino Aušros vartų Marijos koplytėlę, kurioje perlaidojo kunigaikštį Irenėjų su sūnumis. Bažnyčios viduje fundatorių primena tik jo ir žmonos portretai iš balto marmuro, pastatyti presbiterijoje, ir vieno lango vitraže šviečiantis mažai kam Lietuvoje žinomo šv. Irenėjaus atvaizdas.       
Bažnyčia labai išgarsėjo Rietave įkūrus orkestro mokyklą, įvedus elektrą. Bažnyčioje giedojo choras, kuris turėjo solistų: Stefaniją Brejerytę, Vladislovą Krasovskį, Karoliną Stankevičiūtę, Oną Vaitkevičiūtę. Choras buvo laukiamas ir kituose miestuose.